Žibintuvėlis lengvam lauko mobiliam apšvietimui

Mobiliųjų apšvietimo priemonių raidą galima atsekti į ankstyvąją žmonių visuomenės raidos stadiją – primityviąją visuomenę. Nuo tada, kai žmonės išmoko gręžti medieną, kad sukurtų ugnį, mobilusis apšvietimas vystėsi nuo ugnies, aliejaus, žvakių iki žibintuvėlių. Mobilieji apšvietimo įrankiai patyrė daug pakeitimų, įskaitant žibintuvėlius, alyvos lempas, žvakes, žibalines lempas, kaitinamųjų lempučių žibintus, ksenoninius žibintus ir LED žibintus. Alyvos lempos buvo patobulintos. Aliejinėse lempose naudojama alyva buvo pakeista iš gyvulinio aliejaus į augalinį aliejų, galiausiai į žibalą. Kad ugnies neišpūstų vėjas, žmonės alyvinę lempą uždengė dangteliu. Nuo ankstyvo popierinio gaubto iki stiklinio gaubto tokios alyvinės lempos nebijo vėjo ir yra patogios lauko mobiliam apšvietimui. Apšvietimui naudojant alyvines lempas, žmonės vis dar ieško kitų mobilių apšvietimo būdų. Maždaug III amžiuje prieš Kristų kažkas gamino žvakes iš bičių vaško. Iki XVIII amžiaus atsirado žvakės, pagamintos iš parafino ir masiškai gaminamos mašinomis. Daugiau nei prieš 100 metų britai išrado dujinę lempą, kuri žengė didelį žingsnį į priekį žmogaus apšvietimo kelyje. Kilnojamieji apšvietimo įrankiai, tokie kaip fakelai, žvakės, aliejinės lempos ir dujinės lempos, nepaliko ugnies ir visi yra apšviesti degant medžiagai skleidžiama šviesa. XIX amžiaus pabaigoje Edisonas išrado elektros lemputę, kuri perrašė nuo to laiko žmonių apšvietimo istoriją, ir žmonės įžengė į elektros apšvietimo erą.